Pyktis santykiuose: Kaip nubrėžti asmenines ribas ir nesugriauti ryšio?
Vaida Paulauskiene
Kiek iš mūsų vaikystėje buvome mokytos, kad mergaitėms pykti negražu? Kad rodydamos šį jausmą nebūsime mylimos? Daugelis moterų užaugo slopindamos pyktį, tačiau jis niekur nedingo – jis lenda kūno simptomais, nuolatiniu murmėjimu ar staigiais pratrūkimais.
Šis straipsnis, paremtas žinomos psichoterapeutės Harriet Lerner knygos „Pykčio šokis“ (The Dance of Anger) įžvalgomis, padės suprasti, kaip pyktį paversti galingu savęs pažinimo ir santykių keitimo įrankiu.
Pyktis nėra nei teisėtas, nei neteisėtas. Jis tiesiog yra. Tai natūralus jausmas, kuris veikia kaip vidinis kompasas, pranešantis apie svarbius dalykus:
· Mūsų asmeninės ribos yra pažeistos.
· Mūsų poreikiai arba norai yra ignoruojami.
· Santykiuose atiduodame per daug, o gauname per mažai (vyksta savęs išsižadėjimas).
· Prisiimame atsakomybę už kito suaugusio žmogaus gyvenimą, palikdamos nuošalyje save.
Kai mes supykstame, kūne mobilizuojasi didžiulė energija. Jei ją užgniaužiame, Geštalto terapijoje tai vadiname retroflekcija (grįžtamuoju judesiu): pyktis, nukreiptas į save, virsta migrena, skrandžio skausmais ar emocine apatija. Terapijoje mes mokomės grąžinti pykčiui jo tikrąją, ribas saugančią funkciją.
Supykusios santykiuose, moterys dažniausiai įstringa dviejuose neefektyviuose kraštutinumuose:
· „Mielos ponios“: Tyli, verkia ir pyktį užgniaužia savyje, kad išvengtų konflikto. To kaina – prarastas savęs suvokimas ir maskuojama nuoskauda ar depresija.
· „Piktos bobos“: Rėkia, kaltina ir kelia dramas. Jos iškrauna emocijas, bet lieka nukentėjusiosios pozicijoje, nes reikalauja, kad keistųsi kitas, o pačios realių veiksmų nesiima.
H. Lerner pabrėžia: tai yra dvi to paties medalio pusės. Abi moterų grupės nemoka konstruktyviai pasinaudoti pykčiu, kad sustiprintų savąjį „Aš“.
Kilus įtampai, poros nesąmoningai įsisuka į pasikartojantį „šokį ratu“, kuriame susitinka du vaidmenys:
· Emociniai persekiotojai: Kilus konfliktui linkę artėti, reikalauti dėmesio ir aiškintis santykius čia ir dabar.
· Emocinio atstumo didintojai: Kilus įtampai linkę užsisklęsti, tylėti, išeiti į kitą kambarį ar pasinerti į darbus.
Užburtas ratas: Kuo labiau atstumo didintojas traukiasi, tuo įkyriau persekiotojas kimba. Klausimas „Kas kaltas?“ čia netenka prasmės.
Tikrasis lūžis terapijoje įvyksta tada, kai nukreipiame dėmesį nuo partnerio ir padedame klientui pamatyti jo paties įnašą į šį ratą: Kaip aš pati pakurstau partnerio bėgimą? Kokį savo pačios atskyrimo nerimą maskuoju persekiotojos vaidmeniu?
Sveikuose santykiuose būtina pusiausvyra tarp „Aš“ ir „Mudu“. Jai sutrikus, prasideda savęs išsižadėjimas ir išryškėja šie dėsniai:
· Per stiprus funkcionavimas: Kai moteris sprendžia partnerio problemas, patarinėja ir jį globoja, ji atima iš jo galimybę suaugti. Vyrai nedarys to, kas jiems priklauso, kol už juos tai darys moterys.
· Protrūkių kaina: Kai moteris galiausiai pratrūksta „isterija“, partneriui nebereikia prisiimti atsakomybės už savo elgesį – visas dėmesys nukrypsta į emocingą moters reakciją.
Trys didieji pykčio laukai: kur sunkiausia nubrėžti ribas?
1. Santykis su motina: Pyktis čia dažnai kyla dėl emocinio atsiskyrimo trūkumo. Dukros linkusios tylėti, kad apsaugotų motiną nuo nerimo. Tikrasis atskyrimas prasideda tada, kai įgyjama drąsos ramiai pasakyti: „Aš tave myliu, bet savo gyvenimo sprendimus priimsiu pati“.
2. Gelbėjimo spąstai: Kai savo energijos neskiriame saviems rūpesčiams, perimame kitų bėdas kaip savas. Pokytis įvyksta tik atsisakius visagalio gelbėtojo pozicijos.
3. Pyktis ant vaikų: Visuomenės sukurtas tobulos motinos mitas skatina mamas kontroliuoti vaiko emocijas. Tačiau vaikas turi teisę liūdėti ar pykti dėl mūsų sprendimų, o mūsų užduotis – tiesiog išbūti šalia, nekeičiant savo tvirtos pozicijos.
Tikrieji pokyčiai prasideda tada, kai susitelkiame į savo pačių poziciją ir poreikius, o kaltinančius „Tu“ teiginius pakeičiame „Aš“ kalba:
· Vietoj: „Tu nemoki klausytis!“ ➔ Rinkitės: „Aš jaučiuosi taip, tarsi manęs šiuo metu negirdėtum.“
· Vietoj: „Tu amžinai nurodinėji!“ ➔ Rinkitės: „Man nepatinka, kai sprendimus priimi už mane. Aš noriu pati nuspręsti.“
„Aš“ kalba atskleidžia mūsų skirtumus, o tai sukelia vienatvės nerimą. Mes dažnai renkamės toksiškus kivirčus vien tam, kad išlaikytume bent kokį ryšį, užuot ramiai ištarusios: „Aš nusprendžiau elgtis taip.“
Praktinės gairės, kaip nutraukti pykčio šokį:
· Neprašykite miglotų dalykų: Tiksliai įvardykite lūkestį (pvz., „Man pagelbėsi, jei tiesiog išklausysi, patarimų nenoriu“).
· Nesileiskite į beprasmius ginčus: Jei kitas jūsų negirdi, pasakykite: „Suprantu, kad nepritari, bet mūsų nuomonės skiriasi“.
· Nenurodinėkite kitiems, ką jausti: Jei partneris pyksta reaguodamas į jūsų pokyčius, ištarkite: „Suprantu, kad pyksti, tačiau aš taip nusprendžiau“.
· Turėkite kantrybės: Santykiuose pokyčiai vyksta lėtai, o jūsų bandymai keistis visada sulauks pasipriešinimo.
Kelionė nuo nevaisingo pykčio iki vidinės laisvės reikalauja užuojautos sau. Mokytis stebėti savo elgesį – tai giliausias savęs mylėjimo procesas. Jūs nesate blogos, kai pykstate – jūs tiesiog esate gyvos.
Kviečiu pirmam NEMOKAMAM iki 1 val. nuotoliniam susitikimui.